Tas keistas kaifo supratimas

Šeštadienis. Mūsų miniatiūrinė LT kolonija pasipildė dviem naujais puikiais žmogais. Žinia apie mano pasiryžimą už 12 val. bėgti Calgary Marathon (gerai, gerai – pusę maratono) daugelio sutinkama su pagarbia (bet) nuostaba. (Beveik) akivaizdu, kad bičas (lengvai) „pričiuožęs“. Į (šeimos) gydytojo klausimą kaip aš ruošiausi šiam svarbiam įvykiui atsakau (no offense!) septintuoju ar kažkelintuoju alaus pokštelėjimu. Klausimas kiek pakoreguojamas į „ar“? Atsakymas kiek neįprastai trumpas – ne. Tiesa juk trumpa, argi ne? Daktaro antakiai vienas po kito šokteli viršun.

Sekmadienis. 6 a.m. Fish Creek LRT Stn. (mūsiškai metro stotelė). Apart kelių nelaimingų filipiniečių (kas gali džiaugtis važiuodamas į darbą sekmadienio rytą!), kokia desietka įvairaus gymio ir amžiaus švytinčių keistuolių, kurių apsirengimas neleis suklysti kad mes išlipsime vienoj stotelėje. Dar prieš šešetą-aštuonetą metų svaidyčiau pašaipius juokelius apie šiuos naivokus, vienok geranoriškus dabartinius mano bendrapiliečius. Dabar gi man garbė būti sutapatintam su jais.

7 a.m. Startas. Bėgantys dėl rezultato ir kiti, anksčiau kėlę, startuoja gerokai priekyje. Tokių gal kokie keturi plius tūkstančiai. Aš pradedu galiorkoj. Pirmi 2K (K- kilometras) – slalomas lenkiant tuos, kurie niekaip „neįsipaišo“ į mano skubėjimo gyventi filosofiją. Ties 3K įsijungia mano organizmo perspėjimo lemputė „važiuoklės gedimas“. Skausmas kairiojo kelio srityje, kuris buvo didžiausias šio mano projekto nerimas, pasireiškia jau pačioje pradžioja. Ties 4K skausmas tampa sunkiai pakeliamas. Permetu visą krūvį ant dešiniojo kelio. Dar po 2K lemputė užsidega ir ten. Turiu nemesti „gazą“, nes taip turėsiu stoti su visam visai netrukus. Jau nebelenkiu nieko, nes visi fizkultūrininkai aplenkti, likę tik kad ir ne profesionalūs (visų etiopų ir kitų buvusių broliškų respublikų atsovų pėdos jau seniai ataušusios), bet vis tiek - bėgikai. Visos jėgos sukoncentruotos kaip datraukti iki 10K, kad išvengt visiškos nešlovės. Per kančias į žvaigždes. Ties 14K stoju. Išspaudžiu likusią pusę tūtelės „Fastumgel“ tipo tepalo apie kelius, susivarau ketvirtą „painkiller“ piliulę. Gal kaip nors. Bandau bėgti. Nebegaliu. Kaip būna tokiais atvejais, per kelias sekundes pro akis prabėga keli tomai enciklopedinės apimties medžiagos apie gyvenimo prasmę...

Mano buvęs verslo partneris ir Mokytojas, amžinaatilsis Jonas Valentinaitis turėjo maždaug tokią filosofiją: jei tavo moteris eina pas kitą – čia nes ji kalta, bėda tavyje; jei tavo draugas/verslo parneris/ar šiaip , - „išduria“ tave, arba švelniai tariant atsuka nugarą – tai vėl gi tavo kaltė kad blogai pasirinkai, nesuvaldei proceso ar pavadink pats kaip nori. Jei esi TIKRAI stiprus, tau a) to nenutiks, arba b) tu sugebėsi surasti tą magišką mygtuką „reset“. Tu, kaip ir kiekvienas, turi(me) savyje neribotų rezervų, kurių padedami galime atlikti (sveiku) protu nesuvokiamus dalykus. Surasti šiems mygtukams būtina viena sąlyga. Tai – AŠ TAI PADARYSIU. Ir jokių „bet“, „o“ ir pan.!

Ar šita trumpa „filmutė“ švystelėjo mane priekin kaip tuose kvailuose dabartiniuose filmuose visai šeimai? Tikrai ne. Jei teko matyti individą sugipsuota koja ir su ramentu kuriam tenka „spurtuoti“ kelis metrus pasiklibinkščiuojant tuo ramentu, - mano septyni likę K buvo būtent tokie. Skirtumas tik kad abi kojos nesilanksto per kelius (kaip sugipsuotos), dirba tik pėdos. Iš šono turėjau atrodyti kaip tikras parolimpietis. Tik kad tie kur su protezais ir jau pramokę, skausmo gerokai mažiau jaučia. Mano gi „snukys“ (kitaip ir nepavadinsi) perkreiptas skausmo grimasa. Sako kad heroinas trumpam išmeta į kosmosą, kur atsitinka įdomūs ir spalvingi dalykai. Labai tikiu tuo. Tik čia skausmas prasideda kai įspūdžiai išgaruoja (arba haliucogenas, priklausomai kur kirtį dedi). Mano atveju buvo atvikščiai. Kai skausmas baigėsi (ties 21K), kaifas prasidėjo.

Skiriu sūnui Patrikui.